Erlichiozė šunims: simptomai, gydymas ir tyrimai

Erlichiozė – erkių platinama bakterinė liga, kuri šunims gali sukelti karščiavimą, vangumą, apetito stoką, limfmazgių padidėjimą ir kraujo pokyčius. Sunkesniais ar užsitęsusiais atvejais gali atsirasti kraujavimo, mažakraujystės ar kitų organų pažeidimo požymių. Ką reikia žinoti, jei šuniui įsisiurbė erkė?

Erlichiozę dažniausiai sukelia bakterija Ehrlichia canis. Europoje ši infekcija ypač siejama su rudąja šunų erke (Rhipicephalus sanguineus), todėl liga dažnesnė pietinėse Europos dalyse ir šiltesniuose regionuose. Erkės paplitusios visoje Europoje, tačiau skirtinguose regionuose skiriasi jų rūšys ir pernešamų infekcijų rizika.

Kas yra erlichiozė?

Erlichiozė yra bakterinė, erkių platinama infekcija. Ehrlichia canis daugiausia pažeidžia tam tikrus baltuosius kraujo kūnelius – monocitus.

Liga gali prasidėti gana ūmiai, tačiau kai kuriems šunims infekcija gali išlikti ilgą laiką ir sukelti lėtinius kraujo bei kitų organų pokyčius.

Svarbu suprasti, kad erkės įkandimas nereiškia, jog šuo būtinai susirgo erlichioze. Rizika priklauso nuo erkės rūšies, regiono, infekcijos paplitimo ir kitų aplinkybių.

Kaip šuo užsikrečia erlichioze?

Pagrindinis infekcijos perdavimo būdas – užsikrėtusios erkės įkandimas.

Erkė pirmiausia turi užsikrėsti bakterija, o vėliau, misdama krauju, gali ją perduoti kitam gyvūnui.

Europoje Ehrlichia canis ypač siejama su Rhipicephalus sanguineus erke. Ši erkė daugiausia paplitusi pietų Europoje ir šiltesnio klimato regionuose.

Todėl rizika Lietuvos šuniui gali būti ypač aktuali, jei jis keliauja į pietines Europos šalis arba buvo atvežtas iš regiono, kuriame ši infekcija paplitusi.

Erlichiozės simptomai šunims

Erlichiozės simptomai gali būti labai skirtingi. Kai kurie šunys gali sirgti gana lengvai, o kitiems liga progresuoja sunkiai.

Dažniausi požymiai:

• karščiavimas;

• vangumas;

• silpnumas;

• apetito sumažėjimas;

• padidėję limfmazgiai;

• padidėjusi blužnis;

• svorio kritimas;

• nenoras judėti;

• sustingimas;

• šlubavimas.

Kai kuriais atvejais gali atsirasti ir kosulys, apsunkęs kvėpavimas ar galūnių patinimas.

Vienas svarbiausių požymių – kraujo pokyčiai

Erlichiozė dažnai siejama su sumažėjusiu trombocitų kiekiu kraujyje.

Trombocitai padeda kraujui krešėti, todėl jų trūkumas gali sukelti kraujavimo požymius.

Galite pastebėti:

• kraujavimą iš nosies;

• kraują šlapime;

• kraują išmatose;

• smulkias kraujosruvas odoje;

• kraujuojančias dantenas.

Sunkesniais atvejais gali sumažėti ir kitų kraujo ląstelių kiekis.

Ar erlichiozė gali būti besimptomė?

Taip.

Šuo gali būti užsikrėtęs ir ilgą laiką nerodyti aiškių ligos požymių. Kai kuriems gyvūnams infekcija lieka nepastebėta, o kitiems laikui bėgant gali išsivystyti lėtinė ligos forma.

Todėl vien tai, kad šuo po erkės įkandimo atrodo sveikas, ne visada leidžia atmesti infekciją.

Ūminė ir lėtinė erlichiozė

Erlichiozės eiga gali būti skirtinga.

Ūminė erlichiozė

Ankstyvoje ligos stadijoje gali pasireikšti:

• karščiavimas;

• vangumas;

• apetito stoka;

• padidėję limfmazgiai;

• padidėjusi blužnis;

• sumažėjęs trombocitų kiekis.

Šie požymiai nėra būdingi tik erlichiozei, todėl vien pagal simptomus ligos diagnozuoti negalima.

Lėtinė erlichiozė

Kai kuriais atvejais infekcija gali užsitęsti ir sukelti daug rimtesnių problemų.

Galimi:

• stiprus svorio kritimas;

• ryškus kraujo ląstelių sumažėjimas;

• kraujavimas;

• blužnies padidėjimas;

• inkstų pažeidimas;

• akių uždegimas;

• nervų sistemos sutrikimai.

Sunkiais atvejais gali būti pažeistos įvairios organų sistemos.

Kaip diagnozuojama erlichiozė šunims?

Vien tik simptomų neužtenka.

Veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti atlikti kraujo tyrimus ir specifinius erlichiozės tyrimus.

Dažniausiai vertinama:

• bendras kraujo tyrimas;

• trombocitų kiekis;

• eritrocitų ir kitų kraujo ląstelių kiekis;

• biocheminiai kraujo rodikliai;

• antikūnų tyrimas;

• PCR tyrimas.

Erlichiozės diagnozė vertinama kartu su šuns simptomais, ligos istorija ir galimu kontaktu su erkėmis.

Ar galima erlichiozę nustatyti greituoju testu?

Taip, veterinarinėje praktikoje naudojami greitieji serologiniai testai, kurie gali nustatyti antikūnus prieš Ehrlichia.

Tačiau yra labai svarbus niuansas.

Teigiamas antikūnų testas nebūtinai reiškia, kad šuo šiuo metu serga aktyvia erlichioze.

Antikūnai gali išlikti ilgą laiką, todėl tyrimo rezultatas turi būti vertinamas kartu su klinikiniais požymiais ir kitais tyrimais.

Tai ypač svarbu, jei augintinio šeimininkas nori pats atlikti greitąjį veterinarinį testą namuose.

👉 Skaitykite daugiau: Greitieji veterinariniai testai namuose: ką galima ištirti augintiniui?

Ar po erkės įkandimo reikia iš karto atlikti erlichiozės testą?

Ne visada.

Tyrimo laikas priklauso nuo to, kokio tipo testas naudojamas.

Pavyzdžiui, antikūnų tyrimas gali būti neigiamas ankstyvoje infekcijos stadijoje, nes organizmui reikia laiko imuniniam atsakui suformuoti.

Todėl jeigu šuniui neseniai buvo įsisiurbusi erkė, o vėliau jis pradėjo karščiuoti, tapo vangus ar atsirado kitų simptomų, veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti tyrimą atlikti arba pakartoti tinkamu metu.

Kaip gydoma erlichiozė?

Erlichiozė gydoma antibakteriniais vaistais, kuriuos paskiria veterinarijos gydytojas.

Dažniausiai naudojami tetraciklinų grupės antibiotikai, o vienas iš pagrindinių pasirinkimų yra doksiciklinas. ESCCAP nurodo, kad dažnai naudojamas gydymo kursas trunka apie keturias savaites, tačiau konkretų gydymą ir jo trukmę turi nustatyti veterinarijos gydytojas.

Sunkesniais atvejais gali reikėti papildomo gydymo.

Pavyzdžiui, jei dėl ligos atsirado stiprus kraujavimas ar ryškūs kraujo pokyčiai, gali būti reikalinga palaikomoji terapija ar kraujo komponentų transfuzija.

Neduokite šuniui antibiotikų savarankiškai. Vaistas, dozė ir gydymo trukmė turi būti parinkti pagal konkrečią situaciją.

Kokia erlichiozės prognozė?

Prognozė priklauso nuo ligos stadijos ir šuns būklės.

Anksti nustatyta ir tinkamai gydoma infekcija dažnai kontroliuojama geriau. Tačiau lėtinė ar stipriai pažengusi liga gali būti daug sunkesnė ir pažeisti kraujodaros sistemą bei kitus organus.

Todėl nereikėtų laukti, kol šuo taps labai silpnas.

Erlichiozė, anaplazmozė ir babeziozė – kuo jos skiriasi?

Šios ligos dažnai minimos kartu, nes visos gali būti susijusios su erkėmis, tačiau jų sukėlėjai ir organizme pažeidžiamos sistemos skiriasi.

Svarbu: simptomai gali persidengti, o erkės gali perduoti daugiau nei vieną infekciją. Todėl diagnozės nereikėtų nustatyti vien pagal tai, kokius simptomus pastebėjote.

Ką daryti, jei šuniui įsisiurbė erkė?

Jeigu radote erkę, pirmiausia ją kuo greičiau pašalinkite.

Po to:

1. Apžiūrėkite visą šunį.
Viena rasta erkė nebūtinai yra vienintelė.

2. Užsirašykite, kada erkė buvo rasta.
Tai gali būti naudinga, jei vėliau šuo pradėtų negaluoti.

3. Stebėkite šuns savijautą.
Atkreipkite dėmesį į vangumą, karščiavimą, apetito stoką, šlubavimą ar kraujavimo požymius.

4. Jei šuo pradeda sirgti – kreipkitės į veterinarą.
Pasakykite, kad šuniui buvo įsisiurbusi erkė.

5. Nepamirškite profilaktikos.
Veiksminga apsauga nuo erkių yra pagrindinė priemonė, padedanti sumažinti erkių platinamų ligų riziką.

Ar erlichiozė pavojinga žmonėms?

Čia svarbu atskirti šuns ligą nuo erkių keliamo pavojaus žmogui.

Ehrlichia canis, kuri yra pagrindinė šunų monocitinės erlichiozės sukėlėja Europoje, nelaikoma zoonoziniu sukėlėju. Tačiau erkės gali pernešti ir kitus žmogui pavojingus patogenus.

Todėl radus erkę ant šuns verta prisiminti ir apie savo bei šeimos apsaugą nuo erkių.

Kaip apsaugoti šunį nuo erlichiozės?

Kadangi pagrindinis infekcijos perdavimo kelias yra erkės, svarbiausia – kontroliuoti erkes.

Rekomenduojama:

• naudoti veterinarijos gydytojo rekomenduojamą apsaugą nuo erkių;

• reguliariai tikrinti šunį po pasivaikščiojimų;

• kuo greičiau pašalinti rastas erkes;

• ypatingą dėmesį skirti šuniui keliaujant į pietų Europą;

• namuose turėti erkės pašalinimo įrankį.

ESCCAP pabrėžia, kad erkės paplitusios daugelyje Europos regionų, tačiau skirtingos rūšys sukelia skirtingą erkių platinamų infekcijų riziką.

Kada kreiptis į veterinarą?

Po erkės įkandimo nebūtina iš karto manyti, kad šuo serga erlichioze.

Tačiau kreipkitės į veterinarijos gydytoją, jei po galimo erkės kontakto šuo:

• tampa neįprastai vangus;

• neėda;

• karščiuoja;

• pradeda šlubuoti;

• nenori judėti;

• smarkiai praranda svorį;

• kraujuoja iš nosies;

• šlapime ar išmatose pastebite kraujo;

• atsiranda mėlynių ar smulkių kraujosruvų;

• tampa labai silpnas;

• atsiranda neurologinių simptomų.

Ypač svarbu nelaukti, jei šuns būklė greitai blogėja.

Dažniausiai užduodami klausimai apie erlichiozę

Ar kiekviena erkė gali perduoti erlichiozę?

Ne. Erlichiozę perduoda infekuoti vektoriai, o rizika priklauso nuo erkės rūšies ir regiono. Europoje Ehrlichia canis ypač siejama su Rhipicephalus sanguineus.

Ar šuo gali sirgti erlichioze be simptomų?

Taip. Infekcija gali būti besimptomė arba simptomai gali būti labai neryškūs.

Ar erlichiozė pagydoma?

Liga gydoma antibiotikais, tačiau gydymo rezultatas priklauso nuo infekcijos stadijos ir šuns būklės. Sunkesnės lėtinės formos gali būti komplikuotos.

Ar galima erlichiozę nustatyti kraujo tyrimu?

Taip. Naudojami bendrieji kraujo tyrimai, serologiniai tyrimai ir PCR.

Ar teigiamas greitasis testas reiškia, kad šuo serga?

Nebūtinai. Antikūnų tyrimas gali parodyti ankstesnį kontaktą su sukėlėju, todėl rezultatą reikia vertinti kartu su simptomais ir kitais tyrimais.

Ar po erkės įkandimo reikia duoti šuniui antibiotikų?

Ne savarankiškai. Profilaktiškai antibiotikų skirti nereikėtų be veterinarijos gydytojo rekomendacijos.

Ar erlichiozė gali pasikartoti?

Po infekcijos šuns būklė gali būti gera, tačiau kai kuriais atvejais infekcija gali išlikti ir progresuoti į lėtinę formą. Todėl nustačius ligą svarbu laikytis veterinarijos gydytojo sudaryto stebėjimo ir gydymo plano.

Erlichiozė šunims: svarbiausia prisiminti

Erlichiozė yra erkių platinama bakterinė liga, kurios požymiai gali būti labai įvairūs.

Jeigu jūsų šuniui įsisiurbė erkė, pats įkandimas dar nereiškia, kad šuo užsikrėtė. Tačiau atsiradus vangumui, karščiavimui, apetito stokai, šlubavimui ar kraujavimo požymiams, verta nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją.

O svarbiausia apsauga nuo erlichiozės – mažinti erkių įkandimų riziką ir kuo greičiau pašalinti rastas erkes.